Knyga prieš filmą

Atėjo nuostabus metų laikas – vasara, ir žinoma oras ne iš gerųjų, tai gi yra daug puikaus laiko na kad ir pasidžiaugti tikra popierine knyga. Tik bėda iškilo klausimas ar geriau perskaityti knyga ar pažiūrėti filmą.

Eksperimento tikslas: nustatyti kas pranašesnis knyga ar filmas.

Eksperimentui reikalingos priemonės: pasirinkta knyga ir analogiškas filmas. Šiuo atveju pasirinkau ne viena iš naujausių fino juostų, o senas, neperpildytas video efektų filmas – „Drakula“. Taip pat reikalingas analogiškas trileris – Bremo Stoukerio „Drakula“.

Pagrindinė priežastis, kuri dažniausiai atbaido nuo knygos tai laiko stoka. Knygos skaitymas užima tikrai ne viena valanda, šį karta prireikė savaitės. Na o filmas trunka tik šiek tiek daugiau nei dvi valandas.

Šią knyga radau palėpėje, nuvalius voratinklius ir dulkes išliko tik truputėlis senų lapų kvapo, kuris pridėjo mistiškumo ir autentiškumo. Seni ir apdriskę lapai netrukdė gilintis į veikėjų charakterių ypatumus. Rašytojo rašymo stilius buvo šiek tiek keistokas, o gal tai tebuvo vertėjo klaidos.

Filmas į rankas pateko atsitiktinai, tiesiog buvo ieškota įdomios istorijos pirmadienio vakarui. Žiūrėjimas namuose nebūtinai reiškia maža ekraną ir nekokybiška garsą, namų kino sistema atlaikė visus išbandymus, tik deja garsiausi buvo ne filmo veikėjų dialogai, o žiūrovų komentarai. Pamačius konkretų aktorių iškart atmintyje iškyla kiti filmai, kuriuose jis yra vaidinęs, šis blaškymasis labiausiai trukdę įsijausti į rodomą istorija. Taip pat žiūrint filmą nelieka laiko sustoti ir apsvarstyti personažų poelgių ir savijautos.

Tiek perskaičius tiek peržiūrėjus, galiu pasakyti tiek turinys tiek siužetas beveik identiški.
Knyga, tiksliau sakant nuoseklūs dienoraščio ir laiškų rinkinys privertė įjungti į pagalba vaizduotę, kuri dirbo be priekaištų. Istorija sena kaip pasaulis: drakula, mergina, meile, kraujas, mirtis ir žinoma laiminga pabaiga. Filmas nenustebino, aktoriai pakankamai įtikinantys, scenos tinkamos, būta ir kraupių pilių ir perpildytų miesto gatvių. Tačiau filmas atrodė šiek tiek ištęstas. Žiūrėti buvo įdomu, bet didelio susižavėjimo nebuvo.

Išvados: sugaišti daugiau laiko skaitant knyga buvo tikrai verta. Net ir geriausia kūrybinė grupė neatstos vaizduotės teikiamų galimybių. Be to knygos teikiama nauda akivaizdi, joks filmas nepraplės tavo žodyno ar sugebėjimo įžvelgti smulkmenas įtakojančias veikėjų veiksmus. Filmas užsimiršta po kelių dienų, o perskaityta istorija ar jos fragmentai išlieka atmintyje ilgiau.

P.S.: lieka dar audio knygos, kurios daugiau priklauso nuo girdimo garso stiprumo ir intonacijos, juk net ir jaudinantis detektyvas gali pradėti migdyti vien dėl netinkamo balso tembro.

Žmonės

Puse mus supančių žmonių yra visiškai mums netinkami (tiek charakteriu nesuderinami tiek mastymo pobūdžiu).

Kita dalis yra per daug vaikiška (tiek poelgiais tiek mintimis) ir neverta užmegzti kalba, nes tai gali įvaryti migrena, bandant suprasti jų lengvabūdiška gyvenseną.

Taip pat yra per daug arogantiškų ir perdėtai pasitikinčių savimi esybių-narcizų. Bendravimas su jais tai lyg glėbys rožių, tau spygliai palieka žaizdas delnuose, bet išmesti stulbinamų gėlių dėl jų grožio neįstengi.

Ir pagaliau paskutinė, bet ne mažiausia dalis-žmonės, kurie gal ir yra šaunūs ir spinduliuoja draugiškumu iš tolo, bet tu jau esi per daug pavargęs arba per atsargus vėl pradėt iš naujo.

Internete pilna įvairiausio plauko etiketo vadovų, galinčių pagelbėti net absurdiškiausiose situacijose, tačiau jokia knyga nepamokys kaip išlinkti žmogui taip pat nenusižengiant savo įsitikinimams.

Tai kur ta riba, anapus gėrio ir blogio…

Tiesa tai, kad su šypsena galima pasiekti daugiau negu kad su pykčiu. Veikti reikia tyliai greitai ir apsvarstant pasekmes. Bendravime galioja tos pačios taisyklės (daug maž). Patys įdomiausi pašnekovai esti arčiausiai. Apsižvalgius gal net ir vieniša žmogysta salės gale gali padėti ieškant
tobulo pašnekovo. Nenuvertinkime knygos vien pažvelgę į viršelį. Perlipti barjerus ir užkalbinti yra sudėtingiausiai. Nesakau, kad iškart laimėsime aukso puodą, tačiau kas ieško tas randa.

Kiek yra žmonių, kuriems galime paskambinti vidury nakties ir atskleisti visus nuogąstavimus ar pačius naujausius ateities planus. Pripažinkim žmogus tarp žmonių yra vienas.
Pasitikėjimas tai galinga jėga, kuri suteikiama retai. Ir kaip lengva viska sugriauti.

Akiplėšiškumas, naglumas, sarkazmas yra blogiausia ką galima naudoti žmogiškuose santykiuose, ir kiek daug tai lemia. Verslas, politika kas slypi už reiškiamos pagarbos šalia stovinčiam.

Žmogus yra tiek kvailas, kad vadovautųsi aukso taisykle. Gyvenimas tai nenutraukiamas taisyklių laužymas. Kasdien ištariama “labas” nors tai nieko nebereiškia, dingsta šiltos šypsenos, kasdienybe prispaudžia grasindama rutina. Negi taip sunku išspausti šypsena, kad ir dirbtinę, nuo to nesugrius pasaulis.

Visas bendravimas paremtas ne žodžiais, o veiksmais. Tai kaip mes judame, kokia poza atsistojame šalia, viskas greitai pasimato ar norime bendrauti, ar mums nusispjaut į pašnekovą.

Natūralumas yra raktas į sėkminga nauja pažintį.

Nereikia stengtis išlikti žmogumi ar nuolat apie tai galvoti reikia tiesiog elgtis natūraliai. Kartais drėbti tiesa į akis, kartais nutylėti taip pat pravartu.

Nėra tikslių patarimu kaip išlikti žmogumi, ir jų net nereikia. Kartais užtenka priminti ar priversti pagalvoti apie mus supančius žmones, tam, kad patys prisimintume esantys tokie patys.

Slapyvardžiai, komercija ir manipuliacija proteliais

Baimė ar nenoras pasirodyti viešai priverčia pasislėpti už susikurto slapyvardžio arba tiesiog taip lengviau internetinėje erdvėje keliauti pasivadinus „pūkelis“ ar „saulutė1“. Atrodo susikūrus egzotiška nick‘ą dingsta visos baimės arba atverčiamas švarus lapas, kuriame galime susikurti neatitinkantį tikrovės savo internetinį antrininką. (žinoma yra puikių išimčių) Deja ramybė ir galimybė būti neatpažintam ilgai netrunka.

Naudojant tuos pašius slapyvardžius įvairiose internetinėse tarnybose realus „tu“ tampa neatskirimas nuo skaitmeninio antrininko. Pagaliau ateina laikas kai slapyvardžio keitimas reikštu skaitmeninės asmenybės mirtį. Komentavimas įvairiuose tinklaraščiuose, naujienų portaluose gali padėti sužinoti apie rašantįjį beveik viską. Mes patys parodome kokie filmai mums patinka, atskleidžiame, kokią muziką klausome ir net gi paviešiname savo mintis.

Pagalvokim, gal kartu su asmens identifikavimo duomenimis: pavarde ar vardu pase įrašysime ir savo nicką ar avatarą. Žinoma tai skamba nerealiai na bet ir mobilus telefonas kažkada buvo laikomas stebuklu.

Gana svajoti, realybėje prieš pirma karta susitinkant internetinį draugą pravartu truputį pagooglint, juk galima sužinoti kokius jis filmus megzta ir taip pakvietus į kino seansą užsidirbti papildomų taškų.

Kyla grėsmė, kad žinant visus jūsų pomėgius teoriškai galima manipuliuoti žmonių elgsena. Žmogus yra nuspėjama būtybė, dažnai nekeičianti savo pomėgių taigi atsiranda puiki galimybė keroti reklamai. Juk būna atvejų kai nusiperki blizgantį daiktą tik todėl, kad reklama buvo tiesiog pribloškianti. Taigi viskas yra komercijos dėka. Paklausk kiekvieno internauto kas yra geriausiai reklamuojama prekė, o gi Apple gaminiai. Na žinoma niekam neprilygstančios kovos tarp „I am PC „ ir „I am Mac“(o nugalės Linux). Manau šios firmos gaminiuose nėra nieko tokio jau stebuklingo, tos pačios blizgančios ir šviečiančios dėžutės. Svarbiausia kaip tu pateiki prekę, o ne kokios prekės techninės savybės.

O kur dar hipnotizuojanti televizijos reklama, o kartu ir mįslingasis 25 kadras.

Televizija, radijas tik išpučia populiarumo burbulą, taip net ir paprasčiausia spalvinimo knygelė gali atsidurti perkamiausių knygų topuose. Žmogus yra valdomas „daiktas“ tiek žiniasklaidos tiek ir kvaištelėjusios kaimynės, kuri kiekvieną dieną liaupsina vaistus gydančius nuo visko kol galų gale tu atsiduri vaistinėje su praverta pinigine.

Nereikėtų pasiklysti gudrių skelbimų ir reklamų jūroje, o atsirinkti tai kas naudinga ir nepriklausyti tai miniai bestuburių, kurie išvydę nauja prekę iškart puola į prekybos centrus… Įsitikinti verta ar naujasis gaminys nėra senojo kopija su nauja blizgančia etikete.

Smegenų plovimo ypatumai

Ar mūsų visuomenė yra tiek sugedus, kad tampa vis lengviau ja manipuliuoti. Keli kino filmai, melodramos, literatūriniai veikalai ir kiekvienas iš mūsų tampa beformia masia.

Kiek prišnekėta televizijos laidose, kuriose narpliojamos sąmokslo teorijos, lyg atskleidžiamos viešos ir jau pasenusios paslaptys. Žiūrovas paverčiamas mažu vaiku, kuriam prieš nosy pamojavus saldainiu galima sekti pasakas. Visuomenė kurioje atsiranda individų, kuriuos paveikia dainelės apie dviratuką (taip taip tas pats Ostapenko) atrodo amorali ir neturinti jokių vertybių. Mano manymu tokias personas reikėtu siųsti gydytis. Žinoma įdomu stebėti(bet ne žiūrėti) publicistines laidas, kuriose rodoma daug įdomių kalbančių galvų. Televizija nebūtų televizija jei nebandytu įpiršti savo nuomonės, juk dažnai parodoma tik viena medalio pusė. Žmogus turi būti budrus ir protingas, atsirinkti tik tiesa arba liautis spoksojus į žydrąsias dėžes.

Kur po galais dingo mokslinio pobūdžio laidos, ar visuomenę jaudina tik dainininkių muštynės. Kur dėtis jaunimui, kuriam be paliovos plaunamos smegenis vis neužsibaigiančiais keliais į žvaigždes (a gi pakeitė dabar tai jau vadinama akademijomis), ir dar klausia kodėl tiek daug savižudžių ar narkomanų. Kai piešiamas šviesus rytojus neateina koky dešimt metų tai nieko nelieka daeyti kaip tik bėgti. O kur dar mokslo reforma ir taip maža Lietuva, o pagalvokim kas iš jos liks šį rudeny.

Na žinoma viskas prasideda jau mokyklos suole, lengvai paskaičius Žemaitės kūrinių taip ir ima noras eiti “toli toli”, o kur dar sąmonės srauto literatūra ir jos priešaky Škema. Kaip jaustis vaikui, kai reikia ieškoti prasmės beprasmybėj, o gal tai lengvo pobūdžio užuominos į ateity, kuri tikrai nėra ir nebus rožėmis klota.

Tik laiko klausimas kada pavirsime lengvai minkoma koše, iš kurios galima iškepti skanų, bet niekam tikusį pyragą.

Išlieka viltis kad yra žmonių kurie laiko frontą ir atstovauja tai kruopelytei žmonių, kurie skleidžia mokslo šviesa šioje ašarų pakalnėje. Mano manymu vienintele laida verta dėmesio yra “Negali būti”(siūlau pažiūrėti), tačiau rodoma tikrai netinkamu laiku, ką jau kalbėt apie jos trukmę. Na bet laukti savaitę tikrai verta, tada ir aš pasijuntu kaip vaikas, tik mano atvėju saldainy atstoja žinių troškimas.

Pašaukimas, ką su juo daryti?

Šis tekstas daugiau tiktu lietuviu literatūros pamokai, nes tai ir yra samprotaujamo pobūdžio rašinys, tačiau manau šis “skaitalas” vertas nors truputėlio dėmesio.

Pašaukimas – tai savotiškas žinojimas: savo gyvenimo kelionės tikslo ar likimo skirtos pareigos, kuri virsta kertine mūsų gyvenimo pamato dalimi. Tik gyvenime svarbiausia nėra pasiektas tikslas ar sėkmingai įvykdyta užduotis, o kelione, nueitas kelias, kuris dažniausiai nėra tiesus. Pasaulyje yra žmonių, kuriems nusišypso laimė, ir jie, žinodami savo pašaukimą, gali netik būti laimingi, bet ir dalintis ta laime su kitais. Kyla klausimas: ar kiekvienas žino turįs pašaukimą, o gal ir žinojimas ne kiekvienam gelbsti?

Gyvename pasaulyje, kuriame aukščiausias tikslas yra materialinė gerovė. Šiuolaikiniam žmogui svarbiausia yra pasirinkti gerą specialybę, kuri su pašaukimu, žinoma jei žmogus jį turi, neturi nieko bendro. Maži būdami klausydavome kvapą gniaužiančių pasakų apie riterius, princus, kurių pašaukimas dorai valdyti karalystę, išgelbėti princesę ir ilgai ir laimingai gyventi. Metams bėgant suyra pasakų pilys ir išsisklaido svajonės. Maži berniukai, svajoję būti kosmonautais ir užkariauti kosmosą, tampa santūriais bankininkais, o manekenėmis troškusios tapti mergaitės tampa rutinos įkalintomis motinomis. Nors užaugome ne tik klausydami pasakų, bet ir pamokančių istorijų, vis vien neturime ar pamirštame turį pašaukimą. Įkvepiantys pasakojimai apie altruistę Motina Teresę turbūt ne vieną stipriai paveikė, juk tik pašaukimą turintis žmogus gali ryžtis rūpintis beglobiais vaikais ar slaugyti raupsuotuosius. Deja, naudos sau siekimas užkerta kelią pašaukimo link, todėl daugelis neturi tik jam gyvenime skirto tikslo, vadinamo pašaukimu.

Žmogus nėra idealus, todėl jis gali kristi į klaidų bedugnę ir vėl prisikelti, kaip Feniksas iš pelenų. Retas kuris nuo mažens jau žino savo vietą po saule ar savo misiją šiame gyvenime. Keičiantis vertybėms, išorinio pasaulio supratimui keičiasi ir mūsų tikslas ar net surandamas vidinę ramybę atnešiantis pašaukimas. Puikus pavyzdys, iliustruojantis ne vieną iš mūsų, tai tragikomiškas Don Kichotas ir jo ginklanešys Sanša Pansa, kurie pakeitė savo niūrią kasdienybę į kovas su vėjo malūnais. Ne visada pašaukimas – tai kilnūs darbai ar herojiškas šio pasaulio sielų gelbėjimas, kartais tai kitų pašaipą ar nesupratimą atnešantis pasirinkimas. Pasitaiko, kad pašaukimas tai tiesiog mėgstamas darbas, kurį dirbame jau ne pirmus metus. Norėčiau atkreipti dėmesį į tikrus mokytojus, kurių tikslas ne tik ugdyti vaikų protinius gebėjimus, bet ir skiriant visą savo laiką moksleiviams, ugdyti juos, kad taptu dorais piliečiais, juk ši profesija, kaip liudija dabartiniai įvykiai, yra nuvertinama. Atsitinka taip, kad mokytojas lieka neišgirtas ar net nesuprastas, juk tik pašaukimą turintis žmogus gali tapti savo srities specialistu.

Mūsų gyvenimas susideda ne vien iš materialių tikslų, taip pat žmogui svarbi ir vidinė santarvė, todėl kartais tai, ką mes laikėme pašaukimu, pradeda mus smaugti ir padaro mūsų gyvenimą kančia. Žinoma, ne kiekvienas yra tiek drąsus, kad prisipažintu klydęs, todėl pavyzdžių reikia ieškoti literatūroje. Ryškiausias lietuviškos literatūros personažas, kuris drastiškai ryžosi keisti savo pasirinkimą – tai Liudas Vasaris, iš Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“. Nuo vaikystės primesta kunigystė Liudui turėjo tapti gyvenimo pašaukimu, tačiau taip ir neatnešė sielos ramybės. Liudas puikus pavyzdys, kad pašaukimą galima suprasti klaidingai ir tik atsisakę jo pagaliau galime jaustis esą laisvi.

Į klausimą, ar kiekvienas žmogus turi pašaukimą, galima atsakyti įvairiai. Kartais žmogus užuot atsidavęs savo tikrajam pašaukimui pasirenka vergauti savo fiziniams poreikiams bei materialinei gerovei. Nereikėtų smerkti ir tų , kurie nežino turį pašaukimą ar tiesiog yra pasiryžę atsisakyti jo tam, kad pagaliau nusimestų pančius, kuriuos nepastebimai uždėjo pasirinktas gyvenimo tikslas. Galiausiai reikėtų suprasti tuos, kurie visas savo jėgas skiria pasirinktai profesijai, kuri jiems tapo pašaukimu.